- lieptas
- liẽptas sm. (2)
1. R, K lenta ar rąstas, perdėtas skersai griovį ar upelį pereiti: Tilto ten nėra – tiktai liẽptas Vrb. Lieptùs nuneša pavasarį vanduo Tvr. Mes einame lieptu, o jis brenda su batais ir kelnėm tiesiai Rm. Aš tokioj tamsioj naktelėj bijau eiti per lieptelį (d.) Ds. ^ Prieis ožka liepto galą Krk. Bailus per upelę bijo šokti, kad nesušlaptų, lieptu bijo eiti, kad nenukristų PPr88. Be kalto be kaltelio, be grąžto be grąžtelio pasidaro lieptas (ledas) Lš. Rugiai kap liẽptas (gražūs) Lp. Suolas purvinas kaip liẽptas Vrb. Kad eina kaip nuo liepto (nesėkmės iš eilės, viena po kitos): tik žmona apsirgo, ir karvė pastipo An.
2. prie upės, ežero kranto ant vandens pritaisyta lenta atsistoti, skalbiant ar vandenį semiant: Ėjo ant ežero liepto išsiskalbt BsPI71. Aš, besemdama vandenį, nulaužiau liepčiuką Btg.
◊ į liẽptą paversti, liẽptan mìnti užguiti: Mošos marčią lieptan mina Š. Užčiučiavęs, užmeilavęs mesk par tvorą, lieptan mink NS440.liẽpto gãlą priẽiti (prilìpti) atsidurti beviltiškoje, blogoje padėtyje; gauti užtarnautą bausmę: Ir jis prieis kada liepto galą J.Jabl. Liepto galą prilipo B, MŽ. Na, tai ir prilipaũ liẽpto gãlą Graž.
Dictionary of the Lithuanian Language.